Nors daugelyje Europos šalių vaikai į mokyklą pradeda eiti pakankamai anksti, Lietuvoje kol kas dar tik svarstoma paankstinti amžių, nuo kada leisti mažuosius į pirmą klasę. Apie tai, kuo skiriasi šešiamečiai ir septynmečiai, ir kaip žinoti, ar vaikas jau pasiruošęs mokyklai, pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė Ona Monkevičienė.
– Lietuvoje planuojama ankstinti vaikų amžių, nuo kada jie pradės eiti į mokyklą. Tai nuo kada geriausia lankyti mokyklą – nuo 6 ar 7 metų?
– Kada leisti vaikus į mokyklą, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje labiau sprendžiama pagal biologinį vaikų amžių, o ne įvertinus jų brandą ar pasiruošimą. Vadovaujamasi nuostata, kad ugdymo procesas turi prisitaikyti prie skirtingų vaikų gebėjimų, o ne atvirkščiai.
Kiekvienas vaikas yra individualus. Vienų vaikų gebėjimai geresni vienoje srityje, kitų – kitoje. Todėl pedagogai turi būti pasirengę orientuotis į vaikų įvairovę ir taip organizuoti ugdymą, kad užtikrintų sėkmę kiekvienam vaikui.
Jei perėjimas prie šešiamečių ugdymo būtų organizuojamas tinkamai, didelių problemų nekiltų. Buvo laikotarpis, kai vaikai į mokyklą ėjo nuo šešių metų, mokyklą baigė būdami 18 ir viskas buvo gerai.
Dabar yra kitos problemos, kurios jaudina tėvus. Pavyzdžiui, įvestas reikalavimas, kad vaikai visada būtų suaugusiųjų globoje. O su kuo juos palikti po pusės dienos mokykloje? Vienas būti namuose vaikas dar per mažas. Tą problemą išspręstų visos dienos mokykla. Bet tuomet tam turi būti labai gerai paruoštos visos sąlygos. Jei norime tiesiog „įmesti“ šešiametį į neparuoštą mokyklą, gal tokios reformacijos ir nereikia.
– Kaip turėtų būti paruošta mokykla?
– Jei šešiametis visą dieną praleidžia mokykloje, joje turi būti ir minkštų kampų, kur jis galėtų pailsėti, ir erdvių lauke, ir įdomios veiklos. Net pats ugdymo procesas turi būti kitoks.
Pavyzdžiui, Anglijoje mokykla prasideda nuo 4 metų. Bet joje ugdymo procesas yra toks, koks mūsų darželiuose. Mokymosi tikslingumą užtikrina numatyti vaikų pasiekimai, kurie įgyjami per žaismingą, tyrinėjimais grindžiamą, kūrybingą vaikų veiklą, o ne sėdėjimas mokykliniuose suoluose.
Daugelis valstybių dabar ankstina vaikų atėjimą į mokyklą, bet tam reikia užtikrinti šešiamečio mokymosi ypatumus atitinkančias sąlygas. O ką aš matau Lietuvoje – mes nerandame tiek pinigų, kad ugdymas būtų pritaikytas: pakoreguotos ir programos, ir ugdymo metodai, ir mokytojų pasirengimas, ir klasių aplinka, ir tėvams priimtinas vaiko buvimo mokykloje laikas. Norime tiesiog padaryti reformą, bet šitaip ji vyksta labai prastai.
– Jei viskas būtų paruošta, tai vis tik geriau pradėti anksčiau tą formalų ugdymą?
– Sprendžiant pagal pasaulio tendencijas – taip, nes vėliau pradėję lankyti mokyklą, vėliau ją baigia, vėliau pradeda studijas, savarankišką gyvenimą. Merginos jau net vaikų teisėtai susilaukia būdamos dar mokykloje.
Kitas dalykas – vaikus pasiekiantis milžiniškas informacijos srautas skatina spartesnį vaikų pažinimo gebėjimų formavimąsi. Šešerių metų vaikai yra pakankamai subrendę mokymuisi. Problemų gali kilti tik dėl savireguliacijos. Bet jei vaikui bus įdomu, jis ilgam įsitrauks į įdomias veiklas, išlaikys dėmesį, bėdų nekils.
Žinoma, jei sodinsime vaikus į suolus ir reikalausime, kad atidžiai klausytų, ką pasakoja mokytojas, rezultatas gali nuvilti.
– Ar šešiamečiai jau gali sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti visas 45 minutes?
– Čia ir yra problema, kad mes norime, jog jie dėmesį išlaikytų ir mokytojo klausytųsi visą pamokos laiką, ir, žinoma, kad jie to nepadarys. Bet jei per pamoką bus įvairios veiklos, vaikai mokysis daug ką pasirinkdami, daug ką darydami grupelėmis, laisvai diskutuodami, dėmesį jie išlaikys.
Veikla, skirta šešiamečiams, turi būti labai motyvuojanti, įdomi ir patraukli. Be to, ugdymo procesas turi būti maksimaliai judrus fiziškai. Kad vaikas ir pavaikščiotų, ir visokiose pozose galėtų pabūti – ir ant kilimo, ir ant kėdės. O ne pasodintas vienoje vietoje.
– Kaip manote, ar priimtas sprendimas, kad tėvai patys gali nuspręsti nuo 6 ar nuo 7 leisti savo vaiką į mokyklą, pasiteisina?
– Tai, kad klasėje yra mišraus amžiaus vaikų – tiek šešiamečių, tiek septynmečių – gali kelti tam tikrų problemų. Savireguliacijos ir gebėjimo mokytis įgūdžiai sparčiai formuojasi nuo 5 iki 7 metų. Skirtumas tarp 6 ir 7 metų vaiko gali būti juntamas.
Mokytojui gali tekti padėti šešiamečiui susikoncentruoti, susivaldyti. Jei klasėje būtų įvairaus amžiaus vaikų, kiltų kelios problemos – kaip organizuoti ugdymo procesą, kad jame vienodai sėkmingai galėtų dalyvauti tiek vieni, tiek kiti vaikai. Reikėtų naudoti tokius būdus, kurie orientuoti į įvairovę.
Kita problema kiltų dėl pasiekimų interpretavimo. Nors dabar pradinėje mokykloje vaikų nevertina pažymiais ir leidžia ugdytis pagal savo galimybes, mokytojai turi programose numatytus vaikų pasiekimų lygmenis ir jaunesnio klasės vaiko pasiekimai gali būti interpretuojami kaip prastesni, nors jis pagal savo amžių pasiekė daugiau, nei kiti.
Be to, dažnai ir tėvai spaudžia, kad visi vaiko pasiekimai visose srityse atitiktų aukštesnįjį lygmenį. Vaikų pasiekimai turi įtakos mokyklų reitingui, todėl kai kuriose mokyklose stebimas tam tikras spaudimas vaikams. Mokyklą pradėjus lankyti šešiamečiams, pasiekimų lygmenis iš dalies reikėtų peržiūrėti, kad nebūtų orientuojamasi į metais vyresniems vaikams numatytus pasiekimus.
– Gal ir tėvams būtų sunku nuspręsti, ar jų vaikas jau pasiruošęs eiti į mokyklą, ar dar ne?
– Aš manau, kad didžioji dalis tėvų jaučia, ar jų vaikas jau pasiruošęs eiti į mokyklą, ar dar ne. Jei tėvai pastebi kažkokias problemas, kurios gana ryškios, tarkime, vaikas nesusikaupia, jam visai nerūpi raidelės, pažinimo klausimai, jie neskuba vaiko leisti į mokyklą.
Kiti tėvai mato, kad vaikas smalsus, jam rūpi nauji įdomūs dalykai, jis išlaiko dėmesį, susiorganizuoja veiklai, jie supranta, kad gali ramiai leisti jį į mokyklą.
Kita vertus, visada galima pasitarti su priešmokyklinės grupės pedagogu. O jis mato visą grupę vaikų ir jaučia, kuriam vaikui dar nereikėtų išeiti į mokyklą.
– Kiek tiesos yra, kad mergaitės anksčiau subręsta ir pasiruošia mokyklai nei berniukai?
– Čia tik stereotipas. Gal ir stebima bendra tendencija, kad mergaičių kalbos gebėjimai, socialiniai įgūdžiai geriau susiformavę, bet jei pažiūrėsime, ką sako tyrėjai, berniukų orientavimasis erdvėje, loginiai gebėjimai yra geresni.
Tačiau jeigu matome konkretų vaiką, tai kažkuris berniukas gali turėti labai gerus socialinius įgūdžius, o mergaitė – loginius gebėjimus. Todėl svarbiausi yra individualūs kiekvieno vaiko ypatumai, jo įgyta patirtis, interesai, o ne priklausymas kokiai nors grupei.
Lrt.lt
