Pasitinkant Vėlines, tūkstančiai moterų slapčia gedi savo negimusių kūdikių. Besidomėdama šia tema sulaukiau ne vieno komentaro: „Ko kišatės į kitų gyvenimus?“ Tačiau kalbėdama su moterimis, kurios pasidarė abortus, supratau, kad jei nors kažkas, jas, besiruošiančias šokti į bedugnę, būtų paėmęs už rankos, šiandien jos būtų laimingos mamos, o ne amžinos gedėtojos. Regis, po saule nėra tik vieno mažučio žmogaus, tačiau po aborto moterims pasaulis atrodo tuščias ir beprasmis. Šia skausminga tema kalbamės su psichologe, Krizinio nėštumo centro konsultante, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docente GIEDRE ŠIRVINSKIENE.
Lietuvoje prieš Vėlines kasmet vyksta akcija „Renkuosi gyvybę“, kurios tikslas – ne tik prisiminti negimusius kūdikius, bet ir pasakyti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims, kad pagalba yra. Kokia toji pagalba?
Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą moterims visoje Lietuvoje krizinio nėštumo atveju, taip pat po persileidimų, po abortų ir netekčių. Moterys gali gauti ginekologo, psichologo, teisininko konsultaciją, taip pat finansinę pagalbą.
Jei tai yra krizinio nėštumo atvejis, pagalba yra tęstinė. Net ir susilaukus vaikelio, pagalbos poreikis dažnai išlieka, tad padedame moterims ir po gimdymo: tai moters palydėjimo pagalba, ypač jei moteris yra vieniša. Savanoriai su ja bendrauja, palaiko ryšį, išsiaiškindami moters poreikius ir problemas.
Organizacija turi keletą darbuotojų Kaune ir Vilniuje, visi kiti specialistai dirba pagal savanorystės principą.
Ar moterys žino apie tokią galimą pagalbą? Ar daug moterų kreipiasi?
Dažniausiai moterys centrą susiranda per rekomendacijas, internete, socialiniuose tinkluose. Kartais atsiunčia gydytojai, nors tokių atvejų yra pavieniai.
Per metus į mus kreipiasi apie tris šimtus moterų, o konsultacijų suteikiama per tūkstantį.
Kiek moterų, kurioms pagalbą suteikiate, pakeičia savo sprendimą ir ryžtasi gimdyti?
Galime pasidžiaugti net 250 kūdikių, gimusių Krizinio nėštumo centro globojamoms moterims per šešerius šio centro gyvavimo metus. Realūs skaičiai yra dar didesni, mat ne visos moterys, kurios apsisprendžia gimdyti, mus informuoja. Čia pateikiama ta statistika, kurią mes žinome iš moterų, su kuriomis išlieka ryšys, kurios pasidžiaugia, kad jau pagimdė vaikelį.
Koks besikreipiančių moterų portretas?
Kreipiasi labai skirtingo amžiaus ir socialinių situacijų moterys. Dažnai – jaunos moterys, studentės ar baigusios studijas, dar nesukūrusios šeimos, neturinčios stabilaus ekonominio pagrindo ar stabilių santykių. Būna, kad vyro ir moters draugystę lydi išsiskyrimas sužinojus, kad moteris laukiasi. Nėštumas pakeičia situaciją, mergina lieka viena.
Pasitaiko ir vyresnių, kurios sudvejoja, manydamos, kad jau ne laikas gimdyti ar moterų, kurios jau turi tris keturis vaikus ir atsiranda „netyčiukas“.
Kiek suprantu, moteris labiausiai išgąsdina ne pats nėštumo faktas, bet nepalaikymas. Ar tai tiesa?
Taip, jų abejones paskatina palaikymo stoka iš artimos aplinkos. Vyras ar draugas, ar net tėvai nepalaiko, ir moterys išsigąsta: „Kas toliau? Kaip aš viena užauginsiu tą kūdikį?“
Jau atliktų abortų statistikoje tikinčių ir netikinčių moterų procentai tokie pat. Tai reiškia, kad abortas – nėra vertybių trūkumo išdava. Moterys, sąmoningai suvokdamos aborto esmę, visgi priima šį sprendimą.
Tikiuosi, kad vertybės ir moraliniai įsitikinimai keičia moters elgesį iki pastojimo ir tų tikinčių moterų mažiau patenka į šią statistiką. Apsibrėžkime, kad paliekame atsitiktinių santykių turėjimo temą už diskusijos ribų. Bet moterys, kurios jau pastojusios, daryti abortą ryžtasi dėl sudėtingos emocinės būsenos ir išgyvenimų, o ne dėl moralinių įsitikinimų, vertybių neturėjimo.
Įsitikinimai ir vertybės ne visada atlaiko šį išbandymą. Daug moterų sako: „Aš visuomet buvau prieš abortus, bet...“ Moteris patenka į tokią situaciją, kuri sukelia didžiulį išgąstį. Ji jaučiasi, tarsi griūtų jos pačios gyvenimas. Maža to, patyrusios abortą moterys jaučiasi dar ir išdavusios savo įsitikinimus ir vertybes, prarasdamos dalį savęs.
Nėštumo krizė – tikrai sudėtinga. Pavyzdžiui, moteris tikėjosi, kad vyras ją palaikys, o jis sako: „Jokio vaiko, mes dabar tikrai negalime jo turėti.“ Dar kiti siūlo skirtis ar išeiti iš namų, reikalauja aborto, nuveža į klinikas, už durų palaukia, aibė visokių skaudžių situacijų. Matome, kad vyro vaidmuo gyvybės klausimu yra labai svarbus.
Ar kreipiasi moterys po aborto? Kokios jų patirtys?
Moterys kreipiasi ir po nėštumo nutraukimo. Po aborto jos jaučiasi blogai, nes nežino, kaip su tuo gyventi. Moterys įkrinta į savęs kaltinimo duobę, nesijaučia vertos net pagalbos. Yra moterų, kurios kreipiasi po dvidešimties metų. Sako, kad visus tuo metus niekam nieko nesakė ir kentėjo. Tai neišgedėtas skausmas. Žmogui labai sunku kentėti vienam. O kai dar pagalvoji, kad tas vaikas jau būtų užaugęs, kad tie sunkumai jau būtų praeity, bet ji vis dar gedi prarasto kūdikio ir save kaltina.
Dažnai girdime, kad abortas – moters teisė į savo kūną, jos laisvė spręsti. Ar nemanote, jog taip dirbtinai pakeičiami akcentai. Akivaizdu, kad moters asmeninis sprendimas iš tiesų yra labiausiai paveiktas aplinkos spaudimo, nepalaikymo ir kaltinimų. Ar ne mes visi labiau esame atsakingi nei konkreti moteris?
Jūs labai teisingai pasakėt. Tai labai eskaluojama mintis, kad abortas – moters teisė rinktis, bet nebekalbama apie tai, kaip moteris jaučiasi. Abortas „naudingiausias“ vyrams, kurie nori išvengti atsakomybės, bet visos pasekmės lieka moteriai. Aplinkiniai jaučiasi taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Visiems lengviau, nes yra visuomenės normos, kada dera turėti vaiką, kada – ne.
Moters sprendimui dažnai įtaką daro aplinkiniai žmonės. Tarsi ji sprendžia pati, bet išties dažnai tiesiog lieka viena, be palaikymo ir pagalbos. Pavyzdžiui, tėvai sako: „Mes tau nepadėsim.“ Kiek stiprioms reikia būti moterims, kad ištvertų tokį nepalaikymą, spaudimą, o kartais ir smerkimą? Antai jaunai merginai mokykloje mokytojai sako: „Nebandyk daugiau rodytis nėščia.“ Kur tai merginai dėtis?
Kiekvienas turime pagalvoti, kaip reaguojame. Savęs paklauskime, ar galėčiau būti tas žmogus, kuriam moteris galėtų išsisakyti, kaip ji jaučiasi ir dėl ko nerimauja.
Kodėl mažiau baisu žudyti, nei gimdyti ir auginti kūdikį? Kalbu ne tik apie moteris, bet ir apie vyrus ir tėvus.
Labai geras klausimas. Tai ir aplinkinių moralės išbandymas. Abortas yra padaromas slaptai, aplinkiniai to nežino. Kai moteris gimdo vaiką – nepaslėpsi, visi žino. Sužaidžia tas elementas – „ką žmonės pagalvos“, „nebandyk vaiko parsinešti į namus, man gėdos nedarysi prieš visą giminę ir kaimynus“.
Mes esame socialios būtybės, natūralu, kad kitų žmonių nuomonė svarbi. Reikia vidinės stiprybės, asmenybės brandos, kad nepritrūktume drąsos. Dar, žinoma, prisideda mitas, jog abortas neturi pasekmių. Jei aplinkiniai, tėvai, vyras, artimieji žinotų, kad abortas gali moteriai tapti trauma, gal kitaip pažiūrėtų į situaciją.
Nelauktas nėštumas, natūralu, išgąsdina ne tik pačias moteris bet ir artimuosius.
Bendraujate su medikais. Kokia jų pozicija ir „indėlis“ į abortų statistiką?
Vis daugiau medikų nebenori atlikti tų procedūrų, nes ir jiems tai yra iššūkis.
Tačiau jiems dažnai atrodo, kad moteris ateina į kabinetą tvirtai apsisprendusi, žino, ko nori, tad jie padaro tai, ko ji prašo.
Mes, konsultuojantieji moteris, matome kitą vaizdą. Moterys dvejoja iki paskutinės minutės, svarsto, abejoja, būna užsiregistravusios ir nenuvyksta. Tačiau gydytojų kabinete jos nebeparodo tų signalų, nors kažkur giliai abejonė visada yra.
Krizinio nėštumo centro specialistai skatina, kad moterys nepriimtų sprendimo šoko būsenos, kai yra išsigandusios ir dar negali ramiai apgalvoti savo situacijos. Mes kviečiame ramiam pokalbiui, kad moteris išsakytų, ką ji jaučia, ko bijo. Baimė yra didžiausias baubas, kol nepažvelgiam jai į akis, kol mes neįsivardiname, ko bijome. Kai įsivardiname, ji sumažėja. Tarkime: „Bijau, ką pasakys tėvai. Gal lieps iš namų išeiti.“ Natūralu. Bet kiek tėvų paskui pasikeičia, priima tą vaikelį, anūką. Tad iš tiesų tos problemos yra laikinos, ir ta pati aplinkinių reakcija pasikeičia. Tėvai galbūt labai neigiamai sureaguoja, nes jie patys yra išsigandę, jiems šokas. Tačiau netrukus jie pamilsta tą vaikelį ir padeda auginti. Tai yra emocijos, kurios keičiasi.
Kokia „geroji“ praktika yra kitose šalyse?
Kai kuriose šalyse yra „laukimo laikotarpis“, kai abortas nedaromas po pirmo kreipimosi, o yra atidedamas, kad moteris dar pagalvotų. Moterys dažnai įvardina, jei tik kažkas būtų paklausęs ar būtų palaukusi kelias dienas, gal būtų nurimusi ir persigalvojusi. Medikai iš savo pusės dažnai skubina, nes jiems ta procedūra yra paprastesnė, kai nėštumas yra iki šešių savaičių.
Vadinasi, Lietuvoje trūksta ir tarpinstitucinio bendravimo bei bendradarbiavimo?
Abortų statistika džiuginanti. Jų mažėja. Aš tikiu, kad tai komunikacijos, jog abortas neišsprendžia problemų, pasekmė. Kad ir sunkiausiomis aplinkybėmis galima būti laiminga mama ir užauginti laimingą vaiką. Nevyriausybinės organizacijos šiuo metu mėgina kompensuoti pagalbos krizinio nėštumo atvejais trūkumus, ko neužtikrina valstybė. Jei moteris pastojusi jaustųsi saugiai, jei, nepaisant to, kad vyras ar tėvai jos nepalaiko, ji žinotų, jog sugebės išauginti tą vaikelį, abortų dar sumažėtų. Svarbu išplėtoti pagalbos tinklą valstybiniu mastu, o ne fragmentiškai.
Kalbant apie atskiras įstaigas, pozityvus pavyzdys – Kauno klinikos, kur yra veikianti sistema, moterys krizinio nėštumo ar netekčių atveju gali gauti socialinio darbuotojo, psichologo pagalbą.
O juk dažnu atveju, moteriai kreipiantis dėl nėštumo nutraukimo, niekas net nepasidomi, gal moteris po vyro grasinimų atėjo, gal net ne savo valia. Nėra filtro, kuris apsaugotų moteris, niekas neįpareigotas jos paklausti, kokia jūsų situacija, kodėl svarstote apie aborto galimybę? Būtų labai svarbu, kad dėl nėštumo nutraukimo besikreipiančios moterys būtų bent informuotos apie galimą pagalbą.
Akcija „Renkuosi gyvybę“ vyks spalio 30 d. 19 val. Vilniaus Katedros aikštėje.
