Pasitaiko atvejų, kai psichologais prisistatantys asmenys viešojoje erdvėje žemina pažeidžiamas visuomenės grupes. Nors tokios nuomonės pavienės, jos greitai išplinta. Kokių etikos principų turi laikytis psichologai? Kaip atskirti gerą specialistą? Skaitykite interviu su ALINA MARTINKUTE, mokykloje ir su projektais švietimo srityje dirbančia psichologe, Lietuvos psichologų sąjungos nare.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose daugėja žmonių, atvirai kalbančių apie savo psichinę sveikatą. Ar šie jautrūs žmonių liudijimai daro teigiamą įtaką laužant vyraujančius stereotipus? Ar vis dėlto esama ir grėsmių?
Kalbant apie jautrias asmenines istorijas, kuriomis dalinasi sunkumų patyrę žmonės, verta turėti mintyje kelis dalykus. Pirma, sprendimas dalintis tuo, kas asmeniškai sunku ir skaudu, yra individualus, dažniausiai nelengvas. Įprastai iki sprendimo vyksta ilgas vidinis darbas: skaudžių patirčių atpažinimas, pripažinimas, derybos su savimi, pagalbos būdų paieškos... Jei žmogus nusprendžia, kad viešas savo skaudžios patirties liudijimas jam palengvins skausmą, mes turime gerbti, priimti ir palaikyti jo sprendimą. Svarbu suprasti, kad, nusprendęs dalintis, žmogus lygiagrečiai jaučia bei tyrinėja ir aplinkos nuostatas, požiūrį apie psichinę sveikatą. Kai aplinka yra nepriimanti, ignoruojanti, neigianti ar stigmatizuojanti psichinių sunkumų temas, žmogus turi atrasti ryžto ir drąsios įveikti ne tik vidinius barjerus, kurie trukdo ieškotis pagalbos, bet ir aplinkos pasipriešinimą. Tai labai sunku.