Lyg rami Ventos upės tėkmė nesulaikomai teka visagalis Laikas, istorijos knygose rikiuodamas reikšmingiausius mišraus choro ,,Draugystė“ pasirodymus įvairiuose koncertuose, konkursuose, bažnyčiose, Žemaičių dūdų ir Klaipėdos dainų šventėse. 55-ąjį kūrybinės veiklos sezoną choras užbaigė pažintine-koncertine kelione į Briuselį ir Amsterdamą, pakeliui aplankydamas Berlyną, Gentą, Briugę ir Goslarą.
Liepos 10-osios ankstus rytas mus iš Mažeikių išlydėjo pasipuošęs šiltais tekančios saulės spinduliais, blėstančia danguje mėnulio pilnatimi ir nuostabiais rūkų peizažais. Grožėdamiesi nepakartojamais Lietuvos vaizdais, nepajutome, kaip pasiekėme Prienus, kai tyliai autobuse suskambo Džo Daseno daina prancūzų kalba, sužadinusi mūsų dainininkų jautrias balso stygas. Tuoj Modestos, vėliau kitų choristų rankose suskambo gitaros akordai, ir iš visų širdžių išsiliejo švelni ir jausminga lietuvių liaudies bei populiariosios muzikos dainų pynė, ženkliai sutrumpinusi ilgo kelio per visą Lenkiją laiką. Mūsų kelionių nuolatinė vadovė mokytoja Rima mums reguliariai surengdavo pažinimo-kartojimo pamokėles, paįvairindama jas kryžiažodžiais, nauja medžiaga, klausimais-atsakymais, o aktyviausius motyvuodama prizais ir siurprizais. Taip mes prisiminėme Lenkijos-Lietuvos istoriją nuo Liublino unijos laikų, šiandieninę emigraciją ir migraciją. Dar kartą pasidžiaugėme puikiais Lenkijos magistraliniais keliais, erdviomis automobilių stovėjimo bei poilsio aikštelėmis, maitinimo įstaigomis, tvarkinga aplinka, žemdirbystės kultūra. Lenkijoje šiandien yra 11 universitetų, gerai veikia rinka. Universitetas gyvuoja tada, jei finansiškai gerai išsilaiko ir kokybiškai paruošia studentus. Matyt, ir mes eisime tuo keliu?
Įveikę 1100 kilometrų, vėlų vakarą pasiekėme mums jau pažįstamą nakvynės vietą Hotel Euro Kaliski Slubice prie Oderio, kur kitoje upės pusėje, perėjus tiltą, jau Vokietijos miestas Frankfurtas prie Oderio. Nuo XII amžiaus prie Oderio ir Maino upių gyveno frankų gentys. Iki II pasaulinio karo abiejose upės pusėse buvo miestas Frankfurtas. Po karo teritorija iki Oderio buvo atiduota sąjungininkei Lenkijai. Taip atsirado miestas Slubica. Jame šiandien gyvena 14000 gyventojų.
Gerai pailsėję ir anksti papusryčiavę, išvykome į Berlyną, iki kurio buvo likę 95 kilometrai. Vairuotoją Vytautą pakeitė Artūras, kuris pusantrų metų buvo dirbęs reisinio autobuso vairuotoju Berlyne. Aplodismentais pasveikinome jį.
Jei Lenkijoje, 2017 metų duomenimis, gyvena 38,5 milijono, tai Vokietija mus pasitiko su 81,2 milijono gyventojų. Truputį nuvylė prastesni negu Lenkijoje magistraliniai keliai, daug kur išlikusi betoninė blokinė danga, nenušienautos pakelės, netvarkomos tarp kelių žaliosios vejos. Prieš 10–15 metų viskas buvo atvirkščiai. Kelių policija savo darbą dirba labai uoliai. Jie sėdėdami savo automobiliuose gerai mato, ar yra neprisisegusių saugos diržais keleivių, ar yra prie sėdynių pakabintų maišelių šiukšlėms, ar neužgriozdintas kuprinėmis ar dar kuo nors praėjimo takas, ar nėra stovinčių autobuse. Jei pastebės, tuoj sustabdys ir griežtai nubaus ne tik keleivį, bet ir vairuotoją. Mes tokio malonumo jiems nesuteikėme!
Vokiečius, kaip tautą, vienija kalba. Kaip valstybė Vokietija dar jauna. Kaizeris Bismarkas 1871 metais suvienijo vokiškai kalbančias gentis. Valstybė jauna, bet solidi jos politika, o ekonomika – ketvirta pasaulyje. Kaip žinome, Lietuvos Didysis kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi dar 1253 metais. Turime ką palyginti ir kuo pasididžiuoti!
Berlynas – 3,4 milijono gyventojų miestas – mus pasitiko Katedros, Reichstago, Branderburgo vartų, Pergalės Deivės, universitetų, elegantiška televizijos bokšto didybe, dar nematytais naujais statiniais, renovuotais bei naujai perstatomais rajonais, aikštėmis, skverais, statybiniais kranais, didele erdve ir žaliąja zona, kuri užima 18 proc. teritorijos. Berlyno sienos likutis priminė mums baisią miesto istoriją, pradėtą rašyti vieną 1961 metų naktį ir užbaigtą 1989 metais. 43 kilometrų vingiuota keturių metrų aukščio betoninė siena su spygliuota viela ir elektros srove per vieną naktį padalino miestą į dvi dalis. Tai dar Stalino sumanytas planas, kad sustabdytų vokiečių bėgimą iš rytų į vakarų Berlyną, kuris buvo įvykdytas jau po jo mirties.
Vienas iš pačių mylimiausių rytų berlyniečių miesto simbolių buvo šviesoforų žalieji ir raudonieji žmogeliukai, kuriuos dar 1961 metais sukūrė saugaus eismo psichologas Karlas Peglau, bet įjungti jie buvo tik 1968 metais. Kai po metų šviesoforų žmogeliukai buvo pradėti keisti ir nurinkinėti, studentas dizaineris Markus Heckhausen pradėjo juos rinkti ir kaupti, o vėliau atidarė keturias suvenyrų parduotuves mieste, kurios iki šiol turi didelį pasisekimą. Berlyniečiai taip pamėgo šiuos žmogeliukus, kad panoro juos susigrąžinti, todėl mes jau matėme juos vėl gyvenančius šviesoforuose. Beje, pirmasis šviesoforas Europoje buvo pastatytas čia, Berlyne, Potsdamo aikštėje, ir veikiantis iki šiol. Kitas miesto simbolis yra spalvotas meškiukas, parodantis, jog Berlynas yra atviras miestas tarptautiniam bendravimui. Jei vokietis dovanoja meškiuką, tai ženklas, kad tu jo draugas. Juos galima pamatyti mieste ant ambasadų namų, aukštų pastatų, viešbučių, įvairių festivalių afišose bei renginių vietos puošime.
Didžiulio kanclerio Helmuto Kolio, neseniai palikusio šį pasaulį, sumanumo ir diplomatijos dėka 1990 metais Vokietija vėl susivienijo ir sostinė iš Bonos 1996 metais buvo vėl sugrąžinta į Berlyną. Sostinėje studijuoja 120000 studentų. Jame 140 muziejų, du Nacionaliniai muzikiniai ir trys operos teatrai. Didžiulį įspūdį padarė 2005 metais atidaryta 2711 betoninių plokščių aikštė už nusikaltimus žydų tautai ir kitoms mažumoms...
Pastaruosius dvejus metus Berlynas tituluojamas vienišių miestu. Trečdalis gyvena ne santuokoje, daug jaunimo, studentų ir pagyvenusių vienišų žmonių. Saugumą mieste palaiko budintys policininkai ir apsaugos darbuotojai prie ambasadų, svarbiausių ir dažnai lankomų mieto pastatų, metro, geležinkelio stotyse, oro ir jūros uostuose.
Jautėme, jog berlyniečiai atsisveikindami norėjo mums padovanoti po spalvotą meškiuką, nes visur matėme besišypsančius, draugiškus žmonių veidus, bet – nespėjo. Įsiamžinome nuotraukose prie Brandenburgo vartų ir atsisveikinome su svetinguoju Berlynu. Dar 600 kilometrų mes grožėjomės Vokietijos miesteliais, įsikomponavusiais nuostabiuose miškinguose bei žaliuojančiuose slėniuose. Nedidelę atkarpėlę per Olandiją pervažiavome net nesuradę kolonėlės, kur būtų galima sumokėti kelių mokestį. 23 val.vakaro, įveikę 900 kilometrų atstumą, atvykome į Belgiją. Iki Briuselio dar liko 11 kilometrų. Dabar dvi naktis ilsėsimės šiame viešbutyje Holiday Inn Brussels Airport.
Išaušo trečios kelionės dienos, liepos 12-osios, dulksnojantis rytas. Puikūs mūsų viešbučio apartamentai, ramus miegas ir sotūs pusryčiai gerai nuteikė, vykstant į Europos Sąjungos Parlamentą. Valandos kelionė didžiulio transporto srauto apsuptyje neprailgo, nes mūsų vadovės pateikta informacija apie Belgiją ir Europos Sąjungos Parlamentą laiku praturtino mūsų žinias.
Belgijoje šiuo metu gyvena 10,4 mln. gyventojų, kurių 97 proc. gyvena miestuose. 75 proc. Romos katalikai. Įėjimas į bažnyčias mokamas, jos uždaromos 14 valandą. Oficialios keturios kalbos: olandų – 59 proc., prancūzų – 40 proc., vokiečių – 1 proc., o anglų yra pagrindinė užsienio kalba. Belgijos karalystė susikūrė 1831 metais. Monarchinės valstybės 50-metis buvo įamžintas Triumfo arka ir nauju miesto parku. Karalius Filipas yra belgas, jis neseniai lankėsi Lietuvoje. Šalies teritorija perpus mažesnė už Lietuvos. Žemė čia labai brangi, todėl namai blokuojami. Žmonių turtingumą lemia gyvenamojo namo plotis ir langų skaičius į gatvės pusę. Mokslas iki 18 metų privalomas, kaip ir piliečių dalyvavimas rinkimuose. Belgijoje visur kvepia šokoladu ir belgiškais vafliais. Šiandien yra 2000 šokolado parduotuvių visame pasaulyje, 16 šokolado muziejų su degustacijomis. Belgų Mauricų šeima dar 1958 metais sukūrė pirmąjį belgiškų vaflių su saldžiais priedais receptą, kurių šiandien jau yra apie tūkstantis. Jų neparagauti svečiuojantis čia – neįmanoma. Briuselio apylinkėse buvo atrasta laukinė daržovė, kurią sukultūrino ir 1820 metais oficialiai užregistravo kaip Briuselio kopūstą, kuris sulaukė didžiulio populiarumo. Alaus gamybos tradicijos vienos seniausių pasaulyje. Įdomu tai, jog skirtingos alaus rūšys pilstomos iš skirtingų ąsočių į skirtingus bokalus. Šalyje virš 130 stambių alaus bravorų, kurie gamina per 500 alaus rūšių. Alų Krėk su vyšnių skoniu pamėgo moterys. Belgai šiukšles rūšiuoja į daug elementų, kurių 95 proc. perdirbamos. Perkant maišus šiukšlėms jau sumokama ir už jų išvežimą. Gal kiek vėlokai gatvėse sustatyti šiukšlių maišai išvežami iš miesto, kas mus šiek tiek šokiravo, bet belgai niekur neskuba ir visur suspėja. Visi keliai Belgijoje naktimis apšviesi. Belgai visi turi ir per šventes mielai puošiasi tautiniais rūbais. Neatskiriamos tautinio rūbo detalės yra skėtis ir guminiai batai. Iš priemiesčio į Briuselį atvykome numatytu laiku. Labai maloniai mus pasitiko Europos Sąjungos Parlamento Komunikacijų direktorato vizitų ir seminarų skyriaus atsakingoji sekretorė Ringailė Razauskienė. Ji nusivedė mus į seminarų salę, kur labai įtaigiai, nuosekliai ir detaliai nušvietė Europos Sąjungos institucijų: Europos Parlamento, kuriame 751 parlamentaras atstovauja 510 mln. ES gyventojų; Europos vadovų tarybos, nustatančios bendrus ES prioritetus; Europos Sąjungos tarybos, atstovaujančios atskirų valstybių narių vyriausybėms; Europos Komisijos, įgaliotos teikti pasiūlymus dėl teisės aktų ir juos įgyvendinti; Teisingumo teismo, sprendžiančio ES teisinius klausimus; Audito rūmų, atliekančių ES finansų auditą, ir Europos centrinio banko, siekiančio išlaikyti euro perkamąją galią ir kainų stabilumą euro zonoje, veiklą. Labai kvalifikuotai apžvelgė mūsų 11 europarlamentarų atliekamą darbą, kokioms partijoms jie atstovauja, kiek jie aktyvūs ir kad su jų padėjėjais ir vertėjais čia dirba 120 darbuotojų, atvykusių iš Lietuvos. Atkreipė dėmesį, kad tris savaites Europos Parlamento darbas vyksta Strasbūre ir vieną savaitę Briuselyje. Apgailestavo, kad nė vienas mūsų atstovas neatvyko į susitikimą, tik Vilija Blinkevičiūtė paskambino ir atsiprašė, kad ji pirmininkaus posėdžiui ir negalės susitikti. R. Razauskienė mums parodė plenarinių posėdžių salę, papasakojo, kaip organizuojami posėdžiai, kokie klausimai čia sprendžiami, kad juose gali dalyvauti kiekvienas ES pilietis ar grupė, laiku pateikę prašymą ir gavę kvietimą. Nusifotografavome prisiminimui. Sugrįžę į pirmojo aukšto fojė, kur puikuojasi visos Europos Sąjungos šalių vėliavos, viduryje yra mūsų Trispalvė, nes jos sustatytos pagal valstybes abėcėlės tvarka, galėjome gauti įdomių leidinių apie ES Parlamentą lietuvių kalba, nes visa reklaminė ir informacinė medžiaga čia pateikiama visomis 24-iomis kalbomis. Nuoširdžiai padėkojome gerb. R. Razauskienei už labai nuoširdų ir įdomų supažindinimą su Europos Sąjungos Parlamento darbu ir perdavėme linkėjimus mūsų europarlamentarams. Nusifotografavę prie paminklo Eurui ir pasigrožėję didžiuliu namu, kuriame dirba 24000 darbuotojų iš 28 Europos šalių ir kuriame langų žaliuzės gali įdomiai keisti pastato fasadą, išvykome į pažintinę ekskursiją po Briuselį – miestą pelkėje. Belgijos sostinėje gyvena 1 milijonas gyventojų, o su priemiesčiais – 2 milijonai. Nuo 1958 metų Briuselis yra Europos sostinė. Jame yra 19 apygardų ir tiek pat merų. Per jį teka upė Sena, ol. Zenne. Pirmasis mūsų sustojimas buvo prie miesto Katedros, pastatytos iš pilkojo vietinio akmens ir išdidžiai švytinčios ant aukštos kalvos. Tai nuostabus gotikinio stiliaus XII–XVI amžių statinys. Neapsakomo aukščio gotikiniai lubų skliautai, žėrintys langų vitražai bei juodo medžio skulptūros ant kolonų. Vargonai aukštai, kairėje altoriaus pusėje, o choro laiptai priešais altorių.
Mūsų ,,Draugystės“ choras negalėjo nepagiedoti tokioje šventovėje. Suskambus pirmiesiems Martyno Mažvydo giesmės ,,Gyvenimą tas turės pašlovintą“, pajutome nepakartojamą akustinį, laisvai sklindantį žodžių ir akordų skambesį, šiurpuliukų bėgiojimą per nugaras. Žmonės rinkosi arčiau choro, aplodismentais dėkojo už dovanojamą šventę sielai. Giedodami Konrado Kavecko giesmę „O sacrum convivium“ ar Norman Ramse „Aarono Palaiminimą“, galėjome pajauti, kaip mes arti Dievo. Kad jis išgirdo mūsų giesmes, pamatėme tik išėję iš Katedros, nes danguje švietė skaisti saulė, o įeinant buvo apsiniaukę ir truputį dulksnojo. Ant Katedros laiptų mūsų choristą Marių užkalbino iš džiaugsmo verkianti moteris. Ją taip sujaudino mūsų giesmės, jog norėjo padėkoti ir paklausti, iš kur mes atvykę. Tokios akimirkos nepakartojamos. Mūsų vadovės Rimos išsakyti padėkos žodžiai skamba dar ir šiandien: ,,Jūs esate Palaiminti, kad galite kurti tokį grožį ir dovanoti jį kitiems. Ačiū Jums!“
Tokios puikios nuotaikos atvykome prie moderniausio miesto simbolio Atomiuko, kuris buvo pastatytas 1958 metais, kada Briuselyje vyko Pasaulinė paroda. Ši iš tolo švytinti nikeliuoto metalo konstrukcija vaizduoja 165 mlrd. kartų padidintą geležies atomą. Centriniame atomo gaubte, o jų yra devyni, įrengtas restoranas. Organizuojamos ekskursijos ir po jo vidinę dalį. Čia pat, šalia Atomiuko, gražiai įrengtas Mini Europos parkas, su 300 žymiausių Europos valstybių statinių, sumažintų 1:25 masteliu. Lietuvą šiame parke pristato šeši Vilniaus universiteto ansamblio kiemeliai. Prie kiekvienos šalies paviljono galima paklausyti valstybinį himną, perskaityti įdomią informaciją apie pristatomus objektus. Čia kasdien daugybė turistų bei tėvelių su vaikais dalyvauja Europos geografijos pažinimo pamokose.
Aplankėme ir seniausią Briuselio simbolį – besišlapinantį berniuką, kurio nedidelė skulptūra pastatyta 1619 metais. Istorija mena, jog šis berniukas buvo XVI amžiaus kunigaikščio sūnus, besišlapinantis prie medžio per mūšį. Ši skulptūrėlė vaizduoja valstybės karių narsą. Yra ir kitų komentarų. Dabar verslo žmonės daro nelabai meniškus šios skulptūrėlės suvenyrus, kartais net šokiruojančius.
Pasivaikščioję po senamiestį, pasigrožėję nuostabios architektūros karališkais pastatais ir aikštėmis, nusipirkę lauktuvių, grįžome į autobusą. Pajudėjome link mūsų viešbučio, į kurį dėl didelių kamščių pavyko parvažiuoti tik po pusantros valandos. Gražius dienos įspūdžius pratęsė ir malonus pavakarojimas. Ketvirtoji kelionės diena buvo skirta aplankyti du Belgijos miestus – Gentą ir Briugę. Viduramžių miestas Gentas, nutolęs tik 60 kilometrų nuo Briuselio, ketvirtas pagal gyventojų skaičių miestas – tai Rytų Flandrijos provincijos centras. Didelis uostas, nuo senovės žinomas tekstilės pramonės centras su išvystyta mašinų, chemijos, naftos, baldų, maisto pramone ir gėlininkyste. Čia audžiami geriausi gobelenai Europoje. XIII amžiuje Gentas buvo didesnis net už Londoną. Miesto puošmena – XIII–XVI amžių gotikinė Šv. Bavo katedra su įspūdingu Jan van Eiko nutapytu altoriumi „Avinėlio aukojimas“, kuris susiskleidžia kaip vėduoklė ir išsitempia iki 4,7 metro ilgio. Varpinės aukštis net 132 metrai. XIII amžiuje pastatyta ir puikiai išsilaikiusi Grafų pilis, karalių rezidencija. Dabar čia karybos ir kankinimo įrankių muziejus. Gente kas penkeri metai rugpjūčio viduryje vyksta gėlių fiestos. Miesto aikštėje iš 80000 gėlių vazonėlių sukuriami nepakartojamo grožio gėlių gobelenai. Jis įsikūręs prie Seldės ir Lisos upių santakos. Dar pavažiavę 50 kilometrų atvykstame į Briugę, išvertus reiškia Tiltai, kuriame gyvena 117000 gyventojų. Čia VII–VIII amžiuose jau gyveno žmonės, o XIII–XIV amžiai laikomi miesto klestėjimo metais. Uostas ir audiniai išgarsino miestą. Kunigaikštis Teodoras su savo kariais XII amžiuje dalyvavo II Kryžiaus žygyje ir iš Jeruzalės kapsulėje parsivežė Kristaus kraujo lašą. Šv. Jėzaus kraujo bazilikoje senamiestyje kunigai organizuoja Kristaus kraujo kapsulės pristatymus lankytojams, kur kiekvienam įteikiamas lankstinukas su kapsulės ir bazilikos vaizdais bei giesmės tekstu įvairiomis kalbomis: ,,Maloningasis Jėzau Kristau, ant kryžiaus tu iškilai lyg meilės Dievas, sustiprink mums širdį, kuri džiaugsmingai tarnautų žmonėms.“ Šioje apeigoje dalyvavome ir mes. Tai labai jaudinantis momentas, nes tavo rankos, laikomos virš kapsulės, yra taip arti Dieviškojo prado, o skambanti vargonų muzika sustiprina šią emocinę būseną. Briugę, kaip ir Gentą, aplenkė abu pasauliniai karai, nes Belgijos karalius pasidavė naciams ir išpirko abu miestus nuo bombardavimo. Miestą puošia didinga XII a. Dievo Motinos katedra, statyta iš vietinio pilkojo akmens. Iš toli matoma spalvinga Švč. Mergelės Marijos bažnyčia su 122 m aukščio špiliu – aukščiausiu visoje Belgijoje. Jos pagrindinis altorius – tai turtingų olandų Italijoje nupirktas Mikelandželo suprojektuotas ir iškaltas marmurinis altorius ir skulptūra Madona su kūdikiu ant rankų jo centre. Tai vienintelis Mikelandželo darbas Belgijoje. Jį čia lanko tikintieji iš viso pasaulio. Kadangi visą laiką skambėjo vargonų muzikos įrašas, tai Švč. Mergelei Marijai pagiedojome bažnyčios kiemelyje. Malonu, kad išgirdę giedant mūsų chorą, susirinko nemažai turistų, prasivėrė namų langai. Mūsų pasirodymą fotografavo ir filmavo bei šiltais plojimais klausytojai palydėjo kiekvieną giesmę. Viena moteris net davė pastabą mūsų vairuotojui, kuris atėjo kalbėdamas telefonu. Vėl žmonės klausinėjo, iš kur mes atvykę, dėkojo už netikėtą jiems suteiktą malonę.
Vaikščiodami po Briugės senamiestį, vėl pajutome belgiško alaus, šokolado ir vaflių kvapą. Šiame mieste vyksta pasuliniai šokolado festivaliai. Rotušės ir Turgaus aikštės labiausiai lankomos turistų. Belgai vieninteliai Europoje turi komiksus. Pirmasis komiksų autorius buvo dailininkas Hergė. Yra komiksų muziejus… Saulė jau leidos vakarop, kai sugrįžome į autobusą ir, palikdami šį svetingą miestą, dar ilgai gyvenome mielais čia patirtų įspūdžių prisiminimais. Vakare pasiekėme Olandiją ir apsistojome pailsėti netoli Amsterdamo, viešbutyje Campanile Amersfoort.
Penktoji mūsų pažintinės kelionės diena buvo skirta šios šalies sostinei Amsterdamui. Jis kaip žvejų miestelis buvo įkurtas dar 1275 metais. XVII amžius buvo miesto, kaip prekybos ir žvejų uosto, klestėjimo metas. Miestas yra 3,3 metro žemiau jūros lygio. Olandijos karalius pasamdė žymų architektą Henriką Jakobsą, kad parengtų miesto vystymosi planą. Apžvelgęs visą miestą nuo aukščiausio pastato, jis pasiūlė karaliui gėlės žiedo formos miesto vystymosi planą. Miestas turi augti, vandens kanalais atkovojant žemės lopinėlius. Šia slapta pasiųstų žvalgų surinkta informacija, kaip galima pastatyti miestą pelkėje žemiau jūros lygio, pasinaudojo caras Petras I, statydamas Sankt Peterburgą, ir Suomijos bei Švedijos karaliai, statydami Helsinkį bei Stokholmą. Šiandien Amsterdame gyvena 800000 gyventojų, o su aplinkiniais kvartalais – 1,6 milijono. Tai gėlių augintojų, sūrių ir klumpių gamintojų bei dviratininkų rojus, ir reikia būti labai atidžiam, kad nepatektum po jų ratais. Laukdami eilėje prie Madame Tussaud muziejaus, maloniai nustebome, kad visi gavome po celofaninį lietpaltuką, kadangi pradėjo dulksnoti. Muziejus gerbia visus savo lankytojus. Vaškinių figūrų muziejuje parengta labai įdomi ekspozicija. Eltonas Džonas kvietė padainuoti, XXI a. Prezidentai kartu nusifotografuoti, fortepijonas laukė atlikėjų, kino aktoriai laukė savo žiūrovų. Visur buvome aktyvūs dalyviai ir pasidarėme atminčiai daug įdomių nuotraukų. Nuvykus į prieplauką, mūsų jau laukė įsimintinas plaukimas laivu miestą raižančiais kanalais. Praplaukę Šv. Nikolajaus bažnyčią, išvydome kreivą Ašarų bokštą, prie kurio vikingų žmonos atsisveikindavo su vyrais. Žvilgterėję kairėn pamatėme laivo formos Admiralitetą, Vaterlo aikštę, muzikinį teatrą. Praplaukėme Amster upe, nuo kurios ir kilo miesto pavadinimas. Įdomiai atrodo septynių tiltų kanalas, tarsi ilgas tunelis. Nustebome, kad miesto meras dirba nedideliame, balto marmuro kolonomis papuoštame name Nr.252 ant kanalo krantinės. Labai įdomus pakrančių namų fasadų architektūrinis stilius Skrydis, kur išsikišę viršutiniai aukštai su įrengtais keltuvais. Koridorių laiptai labai statūs, todėl baldus į viršutinius aukštus kelia keltuvais per langus. Daugelio kanalų viename krante sublokuoti turtingų prekybininkų namai su daug langų, o kitame – paprastų miestiečių kuklesni gyvenamieji pastatai. Amsterdame yra 100 kanalų ir apie 1000 tiltų. Manoma, kad cerkvėje su bokštu palaidotas flamandų tapytojas, žymiausias tenykštis baroko atstovas Piteris Paulius Rembrantas. Įspūdingai atrodo plaukiojantis 4 aukštų kiniečių restoranas. 1960 metais pradėta statyti metalinė tvorelė prie krantinės krašto, kadangi daug automobilių ir dviračių nuslysdavo į kanalą. 1968 metais buvo pastatytas 2 km tunelis po vandeniu, 25 m gylyje, sujungęs abu įlankos krantus, kurį mes išbandėme. 15 metrų gylyje po vandeniu įrengta Olandijos nacionalinio banko saugykla, kuri yra saugiausia pasaulyje. Nacionalinį istorijos muziejų galima apžiūrėti važiuojant dviračiu. Labai nustebino daugybė atvykstančių žmonių iš kitų šalių praleisti savaitgalius ar atostogas ir visi jie laukiami bei svetingai priimami. Tai pasitvirtino pietaujant ir bendraujant su viena vokiečių pora lauko kavinėje. Labai simboliška, kad tolesnis mūsų maršrutas iš Olandijos vedė į Vokietiją.
Nuvažiavę dar 240 km mes pasiekėme savo nakvynės vietą – viešbutį IBIS Dortmund West. Po ramios nakties ir puikių pusryčių, kad pasiektume paskutinį kelionės miestą Goslarą kalnuotoje Žemutinėje Saksonijoje, mums teko nuvažiuoti dar 290 kilometrų. Ištisus 300 metų čia buvo Šventosios Romos imperijos sostinė. Legenda sako, kad atvykęs į šį regioną karalius pasiuntė pasiuntinius surasti gerų plotų medžioklei. Nieko neradę jie nedrįso grįžti pas karalių, bet vienas pasiuntinys netikėtai pastebėjo, kaip jojant per Herz kalnus, iš po žirgo kanopų išlekia kibirkštys. Jie apie tai informavo karalių, kuris pats apžiūrėjęs vietovę suprato, kokį turtingą rūdų rajoną jie aptiko. Vieta labai graži, miškų apsupty, todėl karalius nusprendė čia perkelti imperijos sostą. Tuoj atidaromos sidabro, aukso, vario, alavo ir cinko rūdų kasyklos ir 1015 metais įkuriamas Goslaro miestas, per kurį teka upelis Atsuk. Čia nėra gero geriamo vandens. Nuo seno čia visuose namuose buvo verdamas alus. Iki dabar išliko viena alaus virimo įstaiga, kuri jį gamina pagal XIV amžiaus receptą. Goslaro gyventojai sako: ,,Kam gerti vandenį, jei yra alaus!“ Dabar jame yra 42000 gyventojų su vienu didžiausių senamiesčių Europoje. Kalnakasyba sustabdyta prieš penkiolika metų. Kasyklos tapo muziejais. Per II pasaulinį karą turtingas miestas išsipirko ir čia nenukrito nė viena bomba, bet daug vyrų dalyvavo ir žuvo kare. Viduramžiais šiame mieste buvo sudeginta daugiausia raganų. Yra viešbutis, kur visuose languose vien raganaitės. Parduotuvėje parduodamas Raganų gėrimas, kuris geriamas iš vienos taurelės, neužsigeriant. Jo lauktuvėms parsivežėme ir mes, bet yra baimė, kad neatsirastų naujų Raganų! Rotušės aikštėje, iždininko namo fasado viršutinėje pastogės dalyje, po XVIII a. laikrodžiu, tris kartus per dieną rodomas lėlių spektalis. Skambant Vokietijos himnui, atsidaro durys ir pro jas pasirodo ir praeina Karalius, skambant šventiškai melodijai praeina kilmingi miestiečiai ir pabaigoje, skambant liaudiškai melodijai, praeina kalnakasiai su darbo įrankiais. Šį žavų spektaklį užbaigė du smuikininkai, kurie pagal fonogramą grojo populiariąją pasaulinę klasiką. Kai suskambo Claude Francois melodija ,,Mano kelias“, choras pradėjo dainuoti kartu su muzikantais, kas aikštėje susirinkusiems žiūrovams sukėlė didelį susidomėjimą. Pasibaigus dainai plojo ir dėkojo visi esantys aikštėje. Tai buvo taip gražu ir jautru, kad net ne vieno akyse matėsi džiaugsmo ir dėkingumo ašaros. Ar ne dėl tokių akimirkų verta gyventi, keliauti ir dainuoti?
Laisvu laiku pasivaikščiojome po unikalų senamiestį, aplankėme viduramžių laikų imperatoriaus Vilhelmo I pastatytus rūmus, šiandien muziejų, kuriame labai sužavėjo koncertų salė su fortepijonu ir didingomis istorinėmis freskomis. Patirtų įspūdžių lydimi, skambant dainoms ir smagiai nuotaikai, įveikę 360 km Vokietijos keliais, pasiekėme nakvynės vietą – Kaliski viešbutį. Mes pataikėme grįžti į abiejų pasienio miestų Slubicos ir Frankfurto prie Oderio šventę, kurioje dalis choristų pabuvo ir pasidalino maloniais įspūdžiais.
Septintos dienos rytą mus pažadino smagūs šventės dalyvių, kurie buvo okupavę viešbučio lauko kavinę, balsai. Papusryčiavę, lydimi geros nuotaikos, dainų bei namų ilgesio, vežami patikimų vairuotojų ir šauniosios vadovės, sėkmingai grįžome į – Mažeikius. Esame labai dėkingi rajono Savivaldybei už malonią dovaną choro 55-mečio proga ir „Mažeikių autobusų parko“ administracijai už puikų ir saugų autobusą bei vairuotojų vežimo ir aptarnavimo kultūrą! Geros ir saulėtos vasaros Jums, mieli choristai ir kelionės dalyviai!
Ričardas GRUŠAS
Choro vadovas
