Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė: „Džiaugiamės, kad mūsų skleidžiama pagarbos iniciatyva plečiasi ir vis daugiau Lietuvos tą dieną skiria didvyriams padėkoti. Pacientai, kuriems išgelbėta gyvybė ir gyvenimas tęsiasi – geriausiai supranta tokios dovanos vertę. Kiekvienas iš jų dėkingumą išreiškia savaip, tačiau bendra iniciatyva, bendra pagarba pakylėja organų donorystės idėją, ji skleidžiasi vis plačiau“. A. Degutytė sako, jog asociacijos nariai tikisi, kad tradiciniu renginiu tapusi iniciatyva aprėps kuo platesnę mūsų šalies dalį. O tai reiškia, kad organų donorystės žinią – jos prasmę ir galimybes – sužinos vis daugiau žmonių.
Iš viso per 53 metus (nuo 1970 metų) donorais tapo 2005 žmonės. Tiek žvakučių spalio 6-ąją degs Vilniuje, pagrindinėje miesto aikštėje (Katedros aikštėje). Prie žvakučių iniciatyvos šiemet prisijungė dar daugiau bendruomenių – net 48 vietose tądien plevens liepsnelės, kviečiančios susikaupimui, padėkai, maldai ir būtinai dar vienam svarbiam dalykui – žinioms apie organų donorystę. „Iniciatyvos organizatoriai, mūsų nariai gyvastiečiai ir jiems talkinantys savanoriai visada paaiškina ir atsako į klausimus šia tema. Taip jie išreiškia savo dėkingumą už gautą organą ir už atliktą transplantaciją“, – sako A. Degutytė.
Pacientų padėka už galimybę gyventi: „Donoro artimieji man suteikė galimybę gyventi“
24 metų Gabrielė iš Vilniaus savo ligos periodo nenori prisiminti. Jai būnant vos dvylikos buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas. Dabar jau gyvendama su persodintu inkstu, ji sako, kad inksto transplantacija jos gyvenimą, anot jos, ne pakeitė, o suteikė: „Kai inkstai nefunkcionuoja, būseną nusakyti labai sunku – jautiesi taip, kad tiesiog negali pakilti iš lovos. Dializės procedūros palaiko gyvybę, tačiau tuos trejus dializių metus buvo taip sunku, kad juos galiu išbraukti iš gyvenimo – nuolatiniai palydovai buvo jėgų stygius, alinantis silpnumas, viso kūno skausmai, depresinės nuotaikos – nieko nenorėjau nei matyti, nei kažką veikti, – pasakoja mergina. – Kai iškvietė pirmajai transplantacijai – apsiverkiau… Labai laukiau to skambučio, kartu ir bijojau – buvau tik 16 metų, nežinojau, kaip viskas vyksta ir kas manęs laukia. Antrąjį kartą buvo viskas daug aiškiau.”
Gabrielei du kartus atlikta inksto transplantacija: pirmąjį inkstą po kelerių metų dėl atmetimo reakcijos teko pašalinti. „Gyvenimo kokybė iki transplantacijos ir po jos – tai tarsi diena ir naktis. Jaučiu begalinį dėkingumą donorams ir jų artimiesiems, nes tokie kaip aš tik šių žmonių dėka gali gyventi. Esu donorams ir jų artimiesiems dėkinga visa širdimi – iš klaikios savijautos galėjau ištrūkti tik jų dėka. Būtinai ateisiu uždegti žvakutės, prisiminsiu ir dėkosiu dviem savo donorams,“ – sako „Gyvasties“ narė Gabrielė.
Donoro artimieji degančių žvakučių uždegimo iniciatyvą laiko jautria, šilta ir derama pagarba
Žvakučių uždegimas mirusiems donorams pagerbti – šiltas renginys, turintis didelę prasmę: „Jis sušildo mirusiųjų sielas ir gyvųjų širdis, – tai Vidos iš Druskininkų žodžiai. Jos šeima tiesiogiai susijusi su organų donoryste, nes vyro sesuo, artimiesiems pritarus, tapo organų donore. „Kalbėti su gydytojais apie donorystę, kai jie pasako apie mirtį, labai sunku. Mirtis sujaukia visas emocijas ir sveiką protą. Mintys blaškosi po galvą ir jas suvaldyti nėra lengva. Tačiau mūsų atveju sprendimą priimti padėjo kažkada seniai įvykęs pokalbis, – pasakoja ponia Vida. – Tą kartą mudviejų kalba nukrypo į laidotuvių papročius, kremavimo galimybes ir tąkart vyro sesuo pasakė, kad po mirties organus sutiktų dovanoti, tik kad sveikata prasta, tai vargu, ar kas tiktų... Šią josios mintį prisiminėme liūdniausią mirties valandą ir sutikome donorystei. Artimiausi jos žmonės, gydytojų paskatinti, kalbėjomės tarpusavyje, tardamiesi dėl organų donorystės. Prisiminėme jos rūpestį visais, jos labai gerą širdį, pagalvojome, kad jai patiktų toks sprendimas“.
Spalio 6-ąją gyvastiečiai kviečia ateiti į jūsų miestuose organizuojamą žvakučių uždegimo iniciatyvą – pabūti kartu ir pagerbti organų donorus. Pacientai būtinai čia ateis – vėl bendraus su praeiviais, gali būti, kad užkalbins stabtelėjusius prie žvakučių ar norinčius nusifotografuoti jų jaukiame fone. Jie tokiu būdu – savo pavyzdžiu ir savo istorija – dėkoja organų donorams už sugrąžintą sveikatą. „Organų donorystę mes galime palaikyti ir dėkingumą išreikšti tik taip: aiškindami organų donorystės prasmę ir sakydami, kad aš gyvenu tik dėl donoro ir jo artimųjų sutikimo donorystei – tik dovanotas organas išgelbėjo man gyvybę,“ – sako dabar gyvenimu besidžiaugianti Gabrielė.
Lietuvos asociacija „GYVASTIS“ nuotr.
