Viekšnių vaistinės muziejuje pristatytas dokumentinis filmas apie garsų provizorių Juozą Aleksandravičių. Beveik 30-ies minučių filme žiūrovai galėjo išvysti svarbiausią informaciją apie šią neeilinę asmenybę, išgirsti jį pažinojusių žmonių atsiminimus bei pamatyti išskirtinius archyvinius kadrus, kuriuose užfiksuotas pats provizorius. „Filmas apie Juozą Aleksandravičių gimė iš noro šiuolaikiniu būdu, vizualinėmis priemonėmis, papasakoti žmonėms apie išskirtinę asmenybę, apie laikmetį, kuriame gyveno vaistininkas“, – Budas.lt sakė filmo režisierė Bernadeta Staskevičienė.
Balandėlio nuopelnai
J. Aleksandravičius, vietinių gyventojų vadintas Balandėliu, nes šitaip kreipdavosi į savo pacientus, buvo išties neeilinė asmenybė. Provizoriaus gyvenimo metais pasaulį krėtė daug įvykių: du pasauliniai karai, revoliucijos, okupacijos, įvairios žudynės, išsilaisvinimo kovos. Tačiau, kaip teigė filmo režisierė B. Staskevičienė, J. Aleksandravičius visą laiką laikydamasis savo vertybių, įsitikinimų, nuoširdžiai dirbdamas savo darbą, bandydamas gudrumu išlaviruoti įvairius draudimus ir ribojimus nugyveno įdomų ir prasmingą gyvenimą. Jo indėlis į Viekšnių vaistinės muziejų – neįkainojamas. Provizorius daugybę metų rinko bei saugojo senus dokumentus, antspaudus, įrankius ir kitą svarbų vaistinės inventorių, kurie eksponuojami muziejuje iki šių dienų. J. Aleksandravičius ypatingai domėjosi liaudies medicina, kurią pritaikydavo praktikoje, buvo garsus ir gerbiamas ne tik Viekšniuose – pas jį atvykdavo pacientai iš visos Lietuvos.
Finansavimo paieškos užtruko
Filmo idėja gimė dar 2021 metų pradžioje, kai Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė ir režisierė B. Staskevičienė įžvelgė tokio dokumentinio filmo poreikį. Vėliau sekusios finansavimo paieškos užsitęsė – Mažeikių muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Vida Keršienė net kelis kartus rašė projektus, siekiant gauti finansavimą. Tik praėjus metams – 2022 metų vasario mėnesį, jis buvo gautas. „Labai džiaugiamės, kad Lietuvos kultūros taryba skyrė pagrindinį finansavimą dokumentiniam filmui apie J. Aleksandravičių sukurti, taip pat prisidėjo Mažeikių rajono savivaldybė. Šiek tiek savo lėšų dokumentiniam filmui apie garsųjį provizorių sukurti skyrė ir žinoma žolininkė Jadvyga Balvočiūtė“, – teigė projekto koordinatorė V. Keršienė.
Režisierės džiaugsmai ir iššūkiai
Gavus finansavimą, B. Staskevičienė pradėjo intensyviai domėtis J. Aleksandravičiaus gyvenimu – informacijos ieškojo visur: internete, knygose, vietinių gyventojų pasakojimuose. Pasak režisierės, vienas didžiausių iššūkių, kuriant filmą, buvo rasti žmonių, kurie dar turėtų tikrų atsiminimų apie vaistininką bei apgailestavo, kad laukdami finansavimo, prarado keletą galimybių pakalbinti žmones, galėjusius daugiau papasakoti apie iškilią šią asmenybę. „Didžiausią vidinį džiaugsmą pajutau, kad likimas dar leido nufilmuoti Vilniuje gyvenančią J. Aleksandravičiaus dukrą Zofiją Aleksandravičiūtę – Navickienę. Jos žinios, prisiminimai ir pasakojimai tapo pagrindu visai tolimesnei filmo kūrimo eigai“, – Budas.lt sakė B. Staskevičienė. Režisierė atskleidė, kad vis tik montavimo darbai buvo sudėtingiausia dalis filmo kūrimo procese, kai turint milžinišką kiekį informacijos, šimtus gigabaitų vaizdo medžiagos reikėjo sukurti trumpą ir nuoseklų pasakojimą.B. Staskevičienė džiaugėsi moterimis kurios, sutiko pasidalinti prisiminimais prieš kameras, ir negailėjo gražių žodžių: „Jos man buvo atradimas, šviesuliai. Garbė vien jas pakalbinti, pabūti šalia, pasisemti išminties.” Režisierės padėkos žodžių sulaukė ir projekto koordinatorė V. Keršienė bei visa kūrybinė grupė: vaizdo/garso/šviesų operatoriai – Gediminas Janka, Tautvydas Rasiulis ir Arminas Jankauskas, filmą įgarsinęs Arminas Boguševičius bei kiti, prisidėję prie filmo kūrimo.
Atsiminimai iš pirmų lūpų
Filme provizoriaus dukra Z. Aleksandravičiūtė – Navickienė atskleidė, koks tėvelis buvo kasdieniame gyvenime, pasakojo apie jo atsidavimą darbui, meilę gamtai bei gimtiesiems Viekšniams. Buvusi J. Aleksandravičiaus bendradarbė Bronė Pakamanienė su šypsena prisiminė, kad provizorius buvo labai tvarkingas ir darbštus, todėl to paties reikalaudavęs ir iš kitų – darbe niekam neleidęs tinginiauti ir gebėjęs visus įdarbinti. Žiūrovai filme taip pat galėjo išvysti ir išgirsti žolininkę J. Balvočiūtę, kuri pasakojo, kaip sekėsi atkurti Viekšnių vaistinės muziejaus vaistažolių sodą. Biografines J. Aleksandravičiaus gyvenimo detales atskleidė Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė D. Končienė.
Filmas pritaikytas turintiems klausos negalią
Kaip teigė Mažeikių muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė V. Keršienė, Mažeikių muziejus beveik dešimtmetį kryptingai dirba, kad kuo daugiau ekspozicijų būtų pritaikyta neįgaliesiems. Tad šis įgyvendintas projektas – ne išimtis. Bendradarbiaujant su Lietuvių gestų kalbos vertimo centro Šiaulių teritoriniu skyriumi, filmas įrašytas gestų kalba. Jis taip pat pritaikytas ir užsieniečiams – turi vertimą į anglų kalbą. Visiems, norintiems pamatyti šį dokumentinį filmą, V. Keršienė priminė, kad jis bus demonstruojamas muziejaus lankytojams, taip pat naudojamas Viekšnių vaistinės muziejuje vykdomos edukacijos teorinio užsiėmimo dalyje, kurioje edukacijos dalyviai supažindinami su Aleksandravičių gimine.
Nuotraukos iš Muziejaus archyvo:
Filmo režisierė Bernadeta Staskevičienė;
Filmo pristatyme.
